Abstract
Pagrindinė šio straipsnio idėja yra ta, kad pasaulis, įskaitant ateities dimensiją, patiria kolonizaciją kaip tęstinį procesą. Kalbant apibendrintai, tai rodo, jog žmonės išleidžia iš rankų savo patyrimo kontrolę. Kalbant Marxo terminais, jie susvetimėja ir praranda pasitikėjimą savimi šiame grėsmingame pasaulyje. Būti postkolonializmo būklėje – tolygu siekti, kad žmonės įgytų gebėjimus, kurie jiems padėtų susigrąžinti istoriją. Užuot vergavę istorijai ir socialinėms sąlygoms jie turi išgalių kurti save ir savo pačių aplinką. Kad pasipriešinti kolonizacijai, reikia daugiau utopinių idėjų. Priešingai negu teigia daugelis kritikų, utopija nėra nei iracionali, nei žadinanti fantazijas. Utopinio mąstymo paskirtis – išvengti pavojaus, kurį kelia įprasti socialinės tikrovės vaizdiniai.